Lithuania
This article was added by the user . TheWorldNews is not responsible for the content of the platform.

M. Maldeikis. Atėjo laikas nusiimti kaukes

Lietuvai būtinai reikia naujo socialinio kontrakto tarp valdžios ir suinteresuotų verslo grupių. Tiesa, norint apibrėžti tokius naujus santykius, būtina susitarti dėl sąvokų, nes dabar sofistikuota semantika teikia niekuo neparemtas privilegijas vieniems, atimdama galimybes iš kitų.

Nuo pat Nepriklausomybės pradžios verslo ir valdžios santykiai suka keistokais klystkeliais. Palaipsniui įstatymų leidėjų ir verslo santykiai tapo tiesiog toksiškais: per daug skubotų ir menkai pasvertų sprendimų, kuriuose dominuoja verslo lobistų interesai, per daug susitikimų automobiliuose prie Seimo ir pernelyg daug baimės pamatyti savo pavardę spaudoje, kai žinai, kaip veikia reklamos rinka „laisvoje spaudoje“.

Procesą paaštrino daugiau nei keistas ir nelogiškas paaiškinimas, tiesa, gan populiarus pasaulyje prieš gerus trisdešimt metų, kad tik verslas yra viso pasaulio gėrio kūrėjas, tarsi kokie mokytojai, jau nekalbant apie politikus, tiesiog jo išlaikytiniai. Komiška, bet gi kaip tik verslas naudojasi mokytojų, politikų ir daugybės kitų viešojo sektoriaus darbuotojų darbo vaisiais, kai samdo darbuotojus ar kovoja su konkurentais.

Įvedus draudimą atvirai verslui remti politikus, kontroliuoti procesus tapo dar sudėtingiau, o biudžeto skiriamos lėšos didžia dalimi keliauja ne politinei veiklai remti, o „laisvai“ žiniasklaidai pirkti.

Socialiniai partneriai, lobistai, ekspertai ir korupcionieriai staiga suskrido ant vieno medžio ir, pagal reikalą keisdami plunksnų spalvą, traukia tuo metu didžiausią naudą žadančią giesmę.

Pirmosios trys aukščiau minėtos grupės, labai bendrai imant, yra normaliai veikiančios demokratinės visuomenės ramsčiai.

Socialiniai partneriai – kategorija, nukalta Europos gerovės valstybėse prieš apytikriai šešiasdešimt metų, žyminti dvi industrinės pramonės žaidėjų puses: darbdavius ir darbuotojus. Lengvinant institucines derybas, darbo rinkos klausimų sprendimas tuomet buvo paverstas ginču tarp, iš vienos pusės, profsąjungų susivienijimo, iš kitos – darbdavių organizacijų.

Lietuvoje vadinamieji socialiniai partneriai susitinka Trišalėje taryboje, kuri viešumoje kasmet pasirodo sprendžiant iš esmės vieną ir tą patį minimalios algos klausimą. Tiesa, toje 21 nario Taryboje lygiomis 7 balsų teisėmis kažkodėl žaidžia ir Vyriausybės atstovai, nors kam jie išties atstovauja – darbuotojams, darbdaviams ar tiesiog dirba savo tiesioginį politikų-biurokratų darbą, suvokti nelengva. Ypač, kai žinai, kad Lietuvoje biurokratas, ypač jeigu pasiųstas politinės partijos, visai nebūtinai yra klausimo, kurį kuruoja, žinovas.

Šiame instituciniame modelyje išskirtinai stringa tai, kad tiesiog šuoliais persikeliant į naujų skaitmeninių technologijų pasaulį, sparčiai augančios darbo rinkos dalyvių – ir modernių verslų savininkų, ir šios rinkos darbuotojų – sąveika lieka anapus diskusijų lauko.

Tiesa, kaip minėjau, Trišalė taryba yra šeštojo dešimtmečio vaisius, tai apytikriai ten ir įstrigusi. Kam čia kalbėti apie 21 amžiaus naujųjų technologijų kūdikį – gig ekonomiką, juolab, kad Lietuvoje net terminas mažai kam žinomas, nors dirba tose rinkose dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų. Prekariato bėdos irgi nelabai populiarios, o kai socialdemokratai prastūmė pastarąjį Darbo kodeksą, prekariato bėdas dar lengviau nurašyti kaip darbo rinkos lankstumo ydas. Gal todėl ir ta Trišalė taryba atrodo it panoptikumas, įšalęs praeityje.

Padėtį galėtų pagyvinti ekspertai — tiek vadinamieji politologai, tiek atskirų sričių profesionalai. Bet ir čia bėdos. Politologai, kurie, kad ir kaip vertintum yra tik žmonės, tad neišvengiamai šališki, jie arba bando lošti politikų laukuosalijų aptarime. Tiesa, jokių bandymų rimčiau pasigilinti į to ar kito, net labai aukštas pareigas užimančio žmogaus sprendimų logiką ir vertybes nė su žiburiu nerasi. O ir kam? Kol esi politologas, turi galimybe kalbėti apie viską, kas reiškia apie nieką – net visiškai nusišnekantys politologai nerizikuoja savo kailiu. O ir nuosprendžių pagrįsti gi niekas nereikalauja.

Rimti atskirų sričių profesionalai irgi nėra suinteresuoti gaišti savo laiko komentuodami tuos ar kitus valstybės sprendimus ir jų poveikį visuomenei (pabrėžiu, visai visuomenei, ne tik įtakingesnių ar pinigingesnių verslo sąjungų veiklai). Jų laikas brangus, tačiau „laisva“ žiniasklaida  už ekspertizes Lietuvoje nemoka. Čia gi ne toks influenceris, kuris šampūnus parduoda – tam tai tikrai yra už ką mokėti. Na, o kokia nepriklausoma mokesčių analizė, kuriai atlikti reikės ne vienos savaitės rimto darbo, ir dar ne vienerių metų nuoseklių studijų, liks be atlygio. Tiesa, dalis ekspertų su, pavadinkime, apyšvariu moraliniu veidu tokioje terpėje labai sėkmingai gali proteguoti tuos verslus, kurie jam moka — gi niekas nepaklaus, kodėl ta ekspertizė būtent tokia, o ne kitokia.

Galiausiai – lobistai.  Rimtai vertinant, lobizmas yra būtina sveikai funkcionuojančios demokratinės visuomenės institucija. Gerai veikiantis lobizmas sprendimų priėmėjams leidžia pajusti nuotaikas įvairiose suinteresuotose grupėse ir, esant politinei valiai, atsižvelgti į jas.

Lobistų skaičius ir jų susitikimų su sprendimų priėmėjais gausa rodo, kad prieš priimant tą ar kitą teisės aktą buvo kalbėta ne su viena suinteresuota puse, tobulu atveju – su visomis  konfliktuojančiomis pusėmis.

Lietuvos pramonininkų ir verslo susivienijimai, Laisvos rinkos ir kiti panašūs „institutai“, net Neįgaliuosius vienijančios organizacijos, kurios varsto sprendimų priėmėjų duris, yra lobistai, siekiantys pagelbėti savo verslui ar pasiekti kitų interesų realizavimo.

„Verslo žinios“, beje, irgi yra verslui atstovaujanti organizacija: jų puslapiuose neteko skaityti apie neįgaliųjų godas gyvenant iš, šiai dienai, 369 Eur išmokos, tačiau kasdien sužinai, kas jaudina verslo bendruomenę.

Dabar Lietuvoje registruoti 336 lobistai, ir tai akivaizdžiai per mažai. Toks menkas skaičius, visų pirma, aiškiai rodo, kad egzistuoja neskaidrūs keliai ir keleliai, vedantys prie „patogių“ sprendimų priėmėjų. Viešai nedeklaruojamų privačių interesų protegavimas šiuo metu dangstosi dviem figos lapais – „socialinių partnerių“ iškaba arba neva profesionaliomis „ekspertizėmis“, už kurių kokybę atsakyti nereikia.

Neįmanoma giliau pagrįsti, kaip, tarkime, kova už verslo interesus, pavadinta socialine partneryste, staiga tampa mistine kova už amžinąjį gėrį bei socialinę vilkų ir avelių bendrystę. Kovoti už savo interesus tikrai nėra blogis. Priešingai, politikams priimant teisės aktus, tikrai svarbu žinoti visas verslo abejones dėl galimų pasekmių. Tačiau reikia taip ir sakyti, kad sieki daugiau gėrio savo verslams arba verslams, kurie apsijungę toje ar kitoje bendruomenėje, o ne dangstytis „amžinojo gėrio“ iškabomis vien tam, kad galėtum į parlamentą vaikščioti nedeklaruodamas savo lobistinių tikslų.

Dar komiškesnis reiškinys - „ekspertai“ televizijoje ar spaudoje. Pateikiami kaip kažkas, kas žino objektyvią „tiesą“ ir yra pasiųsti „kaltųjų teisti“, pristatomi kaip esantys anapus politinės darbotvarkės, vadinamieji „ekspertai“ ir politologai (neprofesionaliai pamiršdami pristatyti savo asmenines pažiūras, interesus ir politines preferencijas) tiesiog niveliuoja politinį išrinktų politikų diskursą.

Kaip ir minėtu „socialinių partnerių“ atveju, taip ir šiuo atveju labai dažnai matai, kaip kažkam naudinga pataisa tampa amžinąja nediskutuotina pasaulio tiesa.

Panaši spaudimo priemonė pasirodė tokia veiksminga, kad ilgai į žmonių galvas kalus absurdišką mintį, kad va kažkoks banko klerkas yra žmogus virš „murzinos“ politikos, nes esą žino, kokią paskolą imti ir kada grius rinkos, ilgainiui leido verslo interesams atstovaujančioms grupėms pasisodinti vieną tokį ekspertą į prezidento postą. Beje, daugybė jo ir kitų garbių ekspertų prognozių nepasitvirtino, ką lengvai galima sužinoti pasirausus „Verslo žinių“ archyvuose.

Dabartinė visai visuomenei itin svarbių sprendimų priėmimo diskusija labiau primena kabuki teatrą nei normalią politinę diskusiją.

Atėjo laikas nusiimti kaukes ir sudaryti naują socialinį kontraktą su verslo bendruomene. Politiką valstybėje kuria viešai renkami politikai. Lobistai atstovauja ir pristato savo verslo interesus. Socialiniai partneriai dirba Trišalėje taryboje, o pasirodę Seime vadinasi tuo, kas yra iš tiesų- lobistais. Įvairaus plauko suinteresuoti ekspertai padedant profesionaliai žurnalistikai (neprarandu vilties, kad tokia kažkur egzistuoja) išeina į nebūtį.

Ir pabaigai – Lietuvoje atsiranda verslo ombudsmenas, kuris saugo verslą nuo valdžios bandymų kištis į verslo ryšius. Toks jau veikia Lenkijoje.

Komentaro autorius – Matas Maldeikis, Seimo narys, Biudžeto ir finansų komiteto narys

Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija.

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.