Pasivaikščiojimas grožio saloje
V. Majienė iš Pangesų kaimo savo meile dalijasi su šeima ir augalais. Visas laisvalaikis – daugiau nei per porą dešimtmečių prie savo namų susikurtoje karališkoje aplinkoje – įstabiame sode.
Dekoratyvinių augalų kompozicijos ir gėlės veši 40 arų sklype, kur kadaise žaliavo daržovės. „Prie mūsų namų visada žydėjo gėlės, bet kai vaikai užaugo ir išėjo, visą laisvalaikį paskyriau augalams, kuriuos labai mėgstu. Įsikabinau ir nebegaliu paleisti – atsirado priklausomybė. Neturiu nieko – nei prabangių suknelių, nei batelių. Mano turkijos – šis didelis, gražus sodas, bet gal jis tik man patinka“, – šypsojosi V. Majienė.
Išpuoselėta Majų sodyba išsiskiria iš kitų, nors taip pat gražiai tvarkomų kaimynų sodybų. Prie jos stabteli pravažiuojantys poilsiautojai iš kitų regionų ir prašo šeimininkų leisti pasivaikščioti šioje augalų karalystėje. Užsukusios viešnios aikteli: „Kaip gražu! Kiek čia darbo! Ir kaip suspėjate?“ Tačiau Vida fizinės naštos nejaučia.
„Sodas man – atgaiva, džiaugsmas. Išeinu rytais – čiulba paukščiai, įsikūrusi ežiukų šeimyna, voveraitės gyvena, balandžiai burkuoja. Nuostabu. Man labai svarbi gamta – mieste negalėčiau gyventi“, – sakė aplinkos grožio puoselėtoja. Vidos pomėgiui pritaria vyras Verneris, kuris jai padeda tvarkytis – pjauna žolę, karpo augalus.
Buvusį ūkinį pastatą nagingas vyras pavertė dirbtuvėmis, kuriomis dalijasi su žmona. Verneris ir kitų mažosios architektūros statinių sumeistravo, kurie gražiai dera augalijos karalystėje. „Mes kartu 45 metus – vyras susitaikė su mano pomėgiu“, – atskleidė Vida.
Žydi nuo vasario
Majų sodyboje augalai žydi nuo vasario iki rudens, kol pa kanda šalna. Pirmieji pražysta eleborai – žiemos rožės, po to snieguolės, krokai ir kitos. „Sodindama augalus nieko nederinu – sodinu, kaip man atrodo, kad tik neužgožtų vieni kitų. Man sako, kad nederinu, bet viskas dera. Gal specialistai ir kritikuotų“, – šypsojosi Vida.
Sodyboje auga daug dovanotų augalų: visi žino, kad Vida nemėgsta skintų gėlių. „Pasodinusi žinau, kas padovanojo, kokia proga – augalai mena svarbias progas, pavyzdžiui, santuokos ar gimtadienio sukaktį“, – kalbėjo aplinkos grožio puoselėtoja.
Vida sukaupusi ne vieną gėlių kolekciją: antai vietoj braškių pasodinusi 150 bijūnų krūmelių. Augina ir kelis šimtus rožių. Labai mėgsta pelargonijas, kurias vazonėliuose lengva įkomponuoti ten, kur trūksta spalvų, – iš viso turi apie 100 įvairiausių kerelių. Dalis kolekcinių augalų gyvena patalpoje, kaip antai kaktusai, kurių yra apie 200. Verandoje žydi 60 sanpaulijų.
Jurginų relaksacija
Tačiau didžiausia – jurginų kolekcija: 1 200 kerelių. Prie Majų sodybos vartų pasitinkantys du vešlūs jurginai – tarsi nuoroda, kad šios gėlės čia ypač mylimos.
Jos klesti 10 arų – ketvirtadalyje įstabaus sodo. „Koks kaimas be jurginų, – šypsojosi V. Majienė. – Tai senovinė gėlė – mano močiutė jas augino, žinoma, paprastesnes rūšis. Tarp naujų veislių jurginų yra ir keli senos veislės.“
Akys raibsta žvelgiant į spalvingą jurginų kilimą. Ryškių spalvų, įvairaus dydžio, formos žiedai. „Atėjus be ūpo ir braukiant per žiedus jis iš karto atsiranda. Čia negali būti piktas, – patikino Vida. – Gražiausias man ‘Spartakas’ – masyvus jo žiedas.“
V. Majienė savo užrašų knygoje rašo duomenis apie jurginus, juos numeruoja. Iš viso ji augina 12 pagrindinių veislių apie 300 pavadinimų jurginus. Vida perka juos iš kolekcininkų, mainosi su kitais augintojais, kartais perka parduotuvėje ir nusivilia, jog šie ne tokie, kaip skelbiama aprašyme.
Pasak Vidos, jurginai pradėjo žydėti birželio pabaigoje, ryškiausias grožis džiugino rugpjūtį. Žydės iki šalnų, kurioms labai jautrūs.
V. Majienė savo augalais neprekiauja. „Jeigu kas paprašo – iškasu ir parduodu, kad vietoj jo įsigyčiau kitą, – kalbėjo Vida. – Neturiu laiko dauginti, važiuoti į turgų.“
Visą laisvalaikį, daug jėgų ir lėšų skirianti savo augalų kolekcijai Vida kartais pagalvoja, kam ją paliks. „Vaikai, atėję pasidžiaugti, sako, jog tai išprotėjusių sodininkų sodas.
Jie nenorėtų čia dirbti. Darbo labai daug – sunku suspėti viską padaryti, – šyptelėjo pašnekovė. – Mes buvome įpratę prie žemės darbų, o jaunimas nenori – įnikęs į kompiuterius, mobiliuosius telefonus. Labai pasikeitęs gyvenimas. Kai nebegalėsime tvarkytis, parduosime savo kolekciją.“