Lvivo srityje gimęs vyras nuo 1986 m. su šeima gyveno Mariupolyje. Vasario 24-ąją prasidėjo Ukrainos invazija. Kitą dieną rusų raketa pataikė į gretimą jo namo įėjimą.
„Pirmasis įėjimas buvo visiškai sugriautas. Mes gyvenome antrajame įėjime. Kodėl jie šaudė į gyvenamąjį namą? Aš kaip tik buvau savo miegamajame ir išgirdau skrendantį lėktuvą, kuris paleido raketą, ir smūgio banga viską iš buto išplėšė. Mane beveik išmetė lauk. Jei būčiau stovėjęs kur nors arčiau, būčiau iškritęs iš 8 aukšto. Būčiau skridęs greičiau, nei maniau. Mūsų pastate buvo apie 70 žmonių. Vien mano pastate buvo 44 butai. Kai tik prasidėjo karas, daugelis žmonių išvyko tą pačią dieną“, – atviravo Ihoris.
AFP/„Scanpix“ nuotr./Mariupolis
Pasak jo, likti bute buvo pavojinga dėl nuolatinio rusų apšaudymo. Po kelių dienų jis su žmona ir kaimynais, apsikrovę įvairiausiais buities rakandais, nusileido į pastato rūsį.
„Butų langai ir durys buvo išdaužyti, o naktį buvo 8 laipsniai šalčio. Sniego nebuvo, bet spaudė šaltis. Rūsyje visi užėmė po nedidelį plotą, stengdamiesi įsitaisyti patogiai. Viename iš jų buvau aš, mano žmona ir dar keturi kaimynai. Mes ten gyvenome. Iš buto atsinešėme, ką galėjome: antklodes, pagalves. Pirmosiomis karo dienomis nebuvo duonos. Turėjau atsineštų grūdų, turėjau kepsninę, ant kurios gaminome maistą.“
Prie Mariupolio artėjo Rusijos kariuomenė ir apsišaukėliškos Donecko Liaudies Respublikos kovotojai. Tuo tarpu Ukrainos kariai traukėsi iš Charkivo srities.
Girdėdavome šūvius ir sprogimus. Ryte valgydavome ant vandens virtus grūdus, tai buvo sriuba, o vakare turėjome tik karštos arbatos. Mums taip pat trūko aliejaus. Daugiau nei mėnesį iš esmės badavome
„Viskas buvo blogai“, – pridūrė vyras.
Paskutinėmis praėjusių metų kovo dienomis rusai labai spaudė ukrainiečius. Iš jūros atplaukė desantinis laivas ir apšaudė pakrantę. Ukrainiečių kariai buvo nustumti atgal į miesto centrą, į „Azovstal“ gamyklą.
„Pirmosiomis balandžio dienomis mūsų rajonas nebuvo apšaudomas. Tačiau netoli „Azovstal" skraidė rusų lėktuvai. Išėjau ieškoti vandens. Duona ir vanduo rūsyje tapo problema. Vanduo buvo atjungtas, todėl turėjome jį siurbti iš akumuliatorių, kad galėtume gaminti maistą. Taigi, vyrai vis išeidavo iš rūsio ieškoti vandens. Girdėdavome šūvius ir sprogimus. Ryte valgydavome ant vandens virtus grūdus, tai buvo sriuba, o vakare turėjome tik karštos arbatos. Mums taip pat trūko aliejaus. Daugiau nei mėnesį iš esmės badavome“, – prisiminė Ihoris.
„Reuters“/„Scanpix“/„Azovstal“ gamykla Mariupolyje
Vyras rūsyje praleido 35 dienas. Jis griežtai atsisakė su žmona išvykti iš Mariupolio į Rusiją. Jis norėjo likti Ukrainoje, suremontuoti savo buto langus ir duris, kad nepūstų vėjas ir netekėtų vanduo. Negana to, jis vis dar negalėjo patikėti, kad jo miestą okupuoja Rusijos pajėgos. Kai rajonas, kuriame gyveno, pasitraukė iš ugnies taikiklio, jis persikėlė iš rūsio į savo butą.
„Mano bute buvo likęs tik vienas langas. Visus kitus uždengiau čiužiniais ir miegojau virtuvėje. Pro langą mačiau „Azovstal“, kuris buvo maždaug už 7 km. Kiekvieną naktį nuo 23 val. vakaro iki 4 val. ryto rusai apšaudydavo gamyklą. Jie mėtė bombas. Ten buvo toks švytėjimas... Viskas drebėjo. Pralėkdavo vienas lėktuvas, po to kitas, bombardavo, bombardavo. Ten buvo baisu, ten buvo ir kariškių, ir civilių. Baisu net prisiminti“, – kalbėjo Ihoris.
Mūsų kieme ne visi žmonės buvo draugiški, buvo daug prorusiškų žmonių, kurie palaikė Vladimirą Putiną. Rusijos saugumas paėmė ukrainiečius ir įsodino juos į automobilį. Nežinau, kur juos išvežė, ar nužudė, ar kankino. Ukrainiečių karius tiesiog perdavė 9-ojo namo gyventojai.
Pasak jo, vieną dieną iš dviejų mašinų jo kieme pasipylė rusų kareiviai. Tada jie įsiveržė į laiptines ir rėkė, kad žmonės atidarytų duris, jog kareiviai atliktų kratą. Ihoris atidarė jiems duris, vienas jų vyrui grasino ginklu, tuomet patikrino ir ant namų durų užrišo baltą juostelę. Po poros dienų pasirodė Donecko Liaudies Respublikos kovotojai.
Kalbėdamas apie tuo metu išgyventą siaubą Mariupolyje, Ihoris pasakojo, jog Ukrainos kariai gynėsi tol, kol jiems baigėsi amunicija. Niekas negalėjo jiems ateiti į pagalbą, o valdžia skelbė, jog rusai juos beveik apsupo. Pasak Ihorio, kareiviai bandė pabėgti persirengdami civiliais drabužiais ir slėpėsi rūsiuose.
„Du iš jų pasislėpė vieno namo rūsyje, o keturi – kito namo rūsyje“, – pridūrė jis.
Manto Kvedaravičiaus dokumentinis filmas „Mariupolis 2“
Ihoris atviravo, kad, vėl atvykus rusams, namų gyventojai išdavė ukrainiečių kareivius.
„Mūsų kieme ne visi žmonės buvo draugiški, buvo daug prorusiškų žmonių, kurie palaikė Vladimirą Putiną. Rusijos saugumas paėmė ukrainiečius ir įsodino juos į automobilį. Nežinau, kur juos išvežė, ar nužudė, ar kankino. Ukrainiečių karius tiesiog perdavė 9-ojo namo gyventojai. Supratau, kad turiu bėgti, kol neatėjo rusų gvardija. Tada jie tikrai būtų manimi pasirūpinę. Kaimynai žinojo, kad esu proukrainietiškos pozicijos, kad esu kilęs iš vakarinio Ukrainos regiono. Būčiau buvęs pirmas išduotas“, – sakė vyras.
Praėjusių metų balandžio 6-ąją jis susikrovė būtiniausius daiktus į lagaminą, pasiėmė katiną ir paliko savo namus. Jis nuėjo du kilometrus pėsčiomis iki Rusijos kontrolės punkto. Ten stovėjo autobusai, vežantys žmones į rusų okupuotą Nikolskės kaimą. Rusijos pajėgos evakavo ukrainiečius. Iš Mariupolio vyras buvo paleistas be jokių problemų.
Nikolskėje, prisiminė Ihoris, jis buvo aktyviai agituojamas vykti į Rusiją – žmonių laukė transporto priemonė, kuri turėjo juos nuvežti į kaimyninę šalį. Tačiau jis nesutiko. Jo tikslas buvo Zaporižia, tačiau į laisvą Ukrainos teritoriją niekas nebuvo vežamas.
Vyras teigė, jog jam pavyko surasti automobilį, kuris važiavo Berdiansko link. Tačiau jam reikėjo pravažiuoti per šešis Rusijos pajėgų kontrolės postus. Viename iš jų automobilis buvo apsuktas, ir vyras vėl atsidūrė Nikolskėje. Iš ten jis kaimo keliais nuvyko į Berdianską. Jo kelionė iš Mariupolio į Zaporižią truko vienuolika dienų.
„Nesitikėjau, kad V.Putinas užpuls Ukrainą. Reikalas tas, kad, kai tarnavau Murmanske, mačiau, kokios būklės yra jų technika, tie sovietiniai daiktai. Jie važiuodavo į poligoną ir kas 100-200 metrų sugesdavo tankai ir šarvuočiai. Aš noriu grįžti į Mariupolį. Tokių kaip aš yra daug. Ir mes ten grįšime. Pažįstu tuos Mariupolio gyventojus, kurie pasisako už Rusiją ir V.Putiną, ir aš jiems atvirai pasakysiu, kad jie patys pasiduotų Ukrainos valdžiai. Priešingu atveju pats nueisiu ir juos išduosiu“, – piktinosi Ihoris.
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Mariupolis
Šiuo metu vyras laikinai gyvena sanatorijoje Lvivo srityje, kurios dalis skirta perkeltiems asmenims, bet netrukus jam teks keisti ir šią vietą.
Ihorio nuomone, prieš invaziją Mariupolis kasmet tapdavo vis geresniu ir patogesniu miestu gyventi. Ten jis jautėsi gerai ir ramiai.
„Jie pavertė Mariupolį mirusiųjų miestu, – pareiškė vyras. – Gatvės buvo pilnos lavonų, mačiau ant medžių kabančius žmonių kūnus.“
