Dažname tekste būna tokių žvaigždučių, o puslapio apačioje – paaiškinimas ties jomis. Tai vadinama išnaša. Atrodo, kad prie daugelio pastarojo laikotarpio lietuviškų politinių naujienų iš esmės reikėtų rašyti tokią žvaigždutę ir išnašoje paaiškinti didelėmis raidėmis: „Šalyje vyksta triguba rinkimų kampanija, tad viską reikėtų dabar vertinti tik per šią prizmę.“
Nestebina, kad ir kitų metų biudžeto svarstymas neapsieina be neslepiamo rinkėjų viliotinio – antai kitai kadencijai tikriausiai besirengiantis prezidentas siūlo ir sugrąžinti papildomą NPD šeimoms su vaikais, ir atverti „Sodros“ rezervą pensijoms didinti, ir leisti atsiimti dalį santaupų iš pensijų kaupimo fondų ir t. t.
Diskusijoje dėl mokesčių reformos irgi nestinga kitąmet vyksiančių prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimų kampanijos padiktuotų aplinkybių. Jos jeigu ir nepalaidojo šios reformos, tai privertė ją stumtelėti į šoną, gal netgi perkelti jau kito Seimo ir naujos Vyriausybės atsakomybei.
Jau ir taip gerokai vėluojame įgyvendinti savo Briuseliui duotus įsipareigojimus įvykdyti pertvarką, kuri lemtų „teisingesnę ir augti palankesnę mokesčių sistemą“. Tai savo ruožtu gali reikšti, kad kyla pavojus dešimtims ir net šimtams milijonų, kurie Lietuvai numatyti ES ekonomikos atgaivinimo fonde RRF. 26 mln. Eur jau buvo įšaldyti, nes mokesčių reformos metmenys pateikti visais metais vėliau, nei buvome įsipareigoję.
Žinoma, galima sakyti, kad tai nėra ta suma, dėl kurios vertėtų supriešinti visuomenę su mokestiniais pusgaminiais. Gal verčiau investuoti papildomo laiko į gilesnes diskusijas ir pasiaiškinimus dėl pertvarkos būtinybės. Ir tik kai pajusime, kad pavyksta rasti sutarimą, tada ir balsuoti dėl reformos patvirtinimo. Tuo labiau kad, atrodo, ir laiko tokioms diskusijoms vis dėlto turime – valdantieji politikai ramina, kad tolesnis mokesčių reformos atidėliojimas lyg ir neatims iš Lietuvos šimtų milijonų RRF lėšų. Jas Europa esą tik kiek palaikys šaldiklyje, sudarydama galimybę pinigus atsiimti iki pat 2026 m. pabaigos.
Vyriausybės vėlavimas su mokesčių reforma objektyviai pateisinamas – pandemija, Rusijos agresija prieš Ukrainą, migrantų krizė, infliacija, chroniškas specialistų trūkumas valstybės tarnyboje, vis įsiplieskiančios tarpinstitucinės rietenos pareikalavo nemenko valstybės administracinio resurso. Tad stebėtis nereiktų, kad tokiai nepopuliariai visuotinį įkyrų niežulį keliančiai reformai neliko nei jėgų, nei noro. Ar ne todėl šis politinei savižudybei prilyginamas darbas tradiciškai stumtas į kadencijos galą, tikintis jo tiesiog atsikratyti?
Įsibėgėjant rinkimų kampanijoms, visoms partijoms būtų neprošal į savo programas įrašyti kuo išsamesnius mokesčių reformos skirsnius. Gal tuomet pirmąkart rinkimuose būtų balsuojama ne pagal principą „myliu–nemyliu“, bet pragmatiškai įvertinus, su kokiais mokesčiais norime gyventi.
Idealiu atveju tai gal net suveiktų kaip savotiškas referendumas ir eliminuotų emocingus tuščiažodžiavimus Seime balsuojant už reformos įstatymus.
VŽ nuomone, su gera mokesčių reforma mums net ir tie RRF pinigai apskritai galėtų būti nė motais. Teoriškai gera mokesčių reforma neišvengiamai turėtų sukurti paskatas stipriai ir konkurencingai Lietuvos ekonomikos politikai su stipriu bei klestinčiu verslu epicentre. Tai skatintų užsieniečius maišais vežti mums tiesiogines investicijas ir būriais trauktų aukštos kvalifikacijos specialistus dirbti bei gyventi Lietuvoje.
Per mokesčius visa tai didintų įplaukas į valstybės biudžetą, leistų mažinti valstybės skolą ir prioritetinėms sritims skirti didesnius išteklius. Kuo ne žiedinė gerovės valstybės ekonomika su laimingiausiais pasaulyje gyventojais? Tačiau pirmam žingsniui reikia kelių dalykų: proto, valios ir suvokimo, kad ne paskutinės vilties mokesčių didinimas, o stabiliai auginama ekonomika turtina valstybės aruodą.
Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.
