Jos namų kiemas nusėtas bombų kraterių, daržai nuniokoti, o bitės apleido avilius.
Vira Černucha pasakojo, kad, praėjusiais metais pirmąją invazijos dieną Rusijos pajėgos subombardavo jos kaimą, ji atsibudo ligoninėje. Kitapus sienos – Belgorodo mieste, Rusijos teritorijoje.
Tam, kad grįžtų namo moteriai prireikė kelių mėnesių, kad įveiktų 4 000 km ir penkias šalis.
„Reuters“/„Scanpix“/Paskutinė Dementijivkos kaimo gyventoja Vira Černucha
Šiuo metu moteris leidžia dienas bandydama atstatyti jos kiemui padarytą žalą ir paminklo ukrainiečių kariams, žuvusiems ginant kaimą, priežiūra.
„Daugiau nebesijaudinu, – sakė ji „Reuters“ žurnalistams. – Aš jau nugyvenau savo gyvenimą.“
Moteris pasakojo, kad iš pirmosios invazijos dienos prisimena tik tai, kad kaimynė ją pažadino 4.20 val. ryto ir pareiškė, kad prasidėjo karas. O tada smogė raketa.
„Mano virtuvės durys buvo atidarytos, stovėjau prie viryklės. Pažiūrėjau pro langą, stiklai sudužo, durų rėmas išskrido ir (atsirado) juodas debesis, žemė pakilo į viršų“, – prisiminė V.Černucha.
„Įšokau atgal į namą, jis dar stovėjo. Buvau visa kruvina... Iššliaužiau į gatvę, o paskui net neįsivaizduoju, kas mane rado.“
Moteris teigė, kad rusų ligoninėje praleido mėnesį ir nuolat verkė, nes vietos pareigūnai rengė jai dokumentus, kad perkeltų į pabėgėlių stovyklą.
Ji sakė aiškinusi jiems, kad niekur nevažiuos ir tiesiog „sėdės Belgorode ant suoliuko prie traukinių stoties“.
„Bet tada mane surado mano dukra ir padedama savanorių išvežė“, – pridurė Vira.
„Reuters“/„Scanpix“/Paskutinė Dementijivkos kaimo gyventoja Vira Černucha
Jai nepavyko kirsti valstybinės sienos, todėl teko keliauti per Latviją, Lietuvą, Lenkiją, o tuomet per Lvivą į Vinicą.
„Septynias dienas važinėjau autobusais, bet vis dėlto grįžau į Ukrainą. Dar penki žmonės (iš šio kaimo) yra Rusijoje, bet nežinau, kur tiksliai jie yra“, – atviravo moteris.
Pernai Ukrainos pajėgos žaibiškai atkovojo didžiąją dalį šalies šiaurės rytų per žaibišką kontrpuolimą, kuris pribloškė Rusijos karius. Pasak Viros, jai teko iškęsti bombas, raketas, net fosforo bombas, kurios „švietė kaip mažos lemputės“.
Grįžusi į Dementijivką, ji svarstė galimybę palikti savo kaimą ir vykti į Charkivą, pagrindinį regiono miestą, kuris niekada nepateko į Rusijos nagus.
„Ėjau pro buvusius vartus, sustojau ir pagalvojau: „Senele, tau pavyko grįžti. Kas dar gali nutikti? – sakė ji. – Ir pasukau atgal.“
